Straipsniai

Ar tai pirmas jūsų vizitas Lietuvoje?

Tai mano trečias kartas, kai būsiu Lietuvoje. Pirmą kartą vedžiau meistriškumo kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kitą kartą buvau tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso žiuri narys. Džiaugiuosi šiuo sugrįžimu į tokią gražią šalį, kur pianizmo lygis yra labai aukštas.

Jums tenka dirbti su Lietuvos studentais. Kaip vertinate Lietuvos studentus siekiančius pianizmo aukštumų?

Taip, turiu porą mokinių, vienas iš jų pradeda bakalauro studijas, kitas – magistratūros. Ir jie yra nuostabūs studentai. Tai sakau nesistengdamas būti mandagus, jie iš tiesų yra puikūs. Lietuvoje vis dar yra puiki pianistų rengimo sistema, kuri ugdo net tik techninius gebėjimus, bet taip pat pajautimą ir supratimą, ką reiškia būti pianistu, artistu. Studentai labai motyvuoti, talentingi. Jaučiu didelį malonumą dirbti su lietuviais, aš dažnai šiuos studentus rodau kaip pavyzdį kitiems.   

Ar teko prisiliesti prie lietuvių kompozitorių?

Pats nesu grojęs, bet su lietuviais studentais mes dirbame su lietuviška muzika, tikrai yra puikių melodijų, kompozitorių. Bet neprašykite manęs išvardinti 10 labiausiai patinkančių kompozitorių, aš turiu bėdą – tiesiog neatsimenu sudėtingų jūsų lietuviškų pavardžių. Be abejonės, M. K. Čiurlionį atsimenu ir labai vertinu.

Jūs kilęs iš Italijos, gyvenate Nyderlanduose, o profesoriumi dirbate R. Šumano akademijoje Diuseldorfe, Vokietijoje. Kaip sutelpa tokia plati geografija jūsų gyvenime?

Aš esu didelis Europos sąjungos fanas. Tai, kaip ir kur dabar gyvenu ir dirbu, galiu būti dėkingas tik šiai sąjungai, kai nebėra jokių sienų ar apribojimų. Tai – naudinga visiems mums.

Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?

Mano tėvai nėra muzikai, bet jie labai entuziastingi klasikinės fortepijoninės muzikos mėgėjai. Į Olandiją atvykau būdamas vienerių. Būdamas mažas aš namuose nuolat girdėjau žymių pianistų įrašus. 8-9-erių metų jau buvau nuolatinis žymių pianistų koncertų lankytojas. Mano tėvai labai palaikė mano norą tapti pianistu. Iš vienos pusės, jie man nedarė spaudimo, bet iš kitos pusės, visada palaikydavo ir atidarydavo duris, kurias reikia. Aš pats turiu 4 vaikus, kurie dar yra per maži spręsti, kuo nori užsiimti. Jie bando groti smuikeliu, jiems tai artima, bet jie nejaučia jokio spaudimo, kad turi tapti pianistu, nes tėtis groja pianinu. Kiekvienas tegul renkasi pats, kas jiems artimiausia. Aš palaikysiu visokias jų veiklas ir būsiu turbūt pirmasis, kuris paklausiu to, kuris rinksis muziką, ar tikrai jis supranta šį įsipareigojimą visam gyvenimui. Mano žmona yra teisininkė, kuri pati praeityje grojo smuiku.   

Ar galėtumėte palyginti Italijos, Nyderlandų ir Vokietijos požiūrį į muziką?

Vokietijoje klasikinė muzika yra dalis šalies istorijos. Jei analizuosime Diuserldorfo situaciją – čia gyveno ir kūrė R. Šumanas, jo vardu pavadinta aukštoji mokykla šiame mieste. Didelės pagarbos sulaukia F. Mendelsonas, kiti kompozitoriai – L. Bethovenas , J. Bramsas. Jų esybė labai svarbi šaliai ir reikšminga šalies kultūriniam gyvenimui. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis Vokietija turėtų būti labai atsargi, kad neprarastų tokio požiūrio. Nyderlanduose situacija šiek tiek kitokia. Kažkada čia buvo puiki situacija, bet prieš porą dešimtmečių, atėjus į valdžią dešiniesiems populistams, viskas ėmė keistis. Nyderlanduose menas pradėtas politizuoti, mažinamas finansavimas, orkestrai. Nors susidomėjimas klasikine muzika dar pakankamai didelis, bet paskutinių 10-20 metų politika palieka pasekmes. Italija šiuo klausimu – labai įdomi šalis. Mums lyg ir priimtina, kad Italija yra labai turtinga kultūros istorijos kontekste. Ypatingai čia stiprūs vizualiniai menai. Lyrinė muzika ir opera taip pat labai stiprūs, bet solo fortepijonui ar kamerinės muzikos kūriniais italai negali pasidžiaugti. Net iš muzikos istorijos perspektyvos, 19 a. Italijoje nebuvo patys įdomiausi laikai, neskaitant operinės kultūros dalies. Todėl Italijoje labai gausu puikių operos teatrų. Kita vertus, šiuo metu Italijoje populiarūs nedideli muzikos festivaliai gražiuose šalies kampeliuose, kuriuos ir atranda užsienio klasikinės muzikos žvaigždės. Pradeda organizuoti festivalius gaudami absoliučiai privatų finansavimą. Bet tai nėra labai sąmoningas klasikinės muzikos puoselėjimas. Jei Italijoje paklaustumėte, ką žinote apie kamerinę muziką, vietinių atsakymai būtų šiek tiek prastesni nei Nyderlanduose, ir žinoma, reikšmingai prastesni nei Vokietijoje. Vokietija, Austrija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija yra labiausiai puoselėjančios klasikinę muziką šalys, kartu pritraukiančios didžiausias auditorijas į koncertų sales.

O jei lyginsime kontinentus – Aziją, Europą ir Ameriką?

Amerika labai panaši į Italiją, bet dėl skirtingų priežasčių. Šaltojo karo metu vyriausybė suprato, kad reikia skatinti kultūrą ir menus, siekiant pranašumų prieš Sovietų Sąjungą. Deja, prieš porą dešimtmečių šio skatinimo neliko. Klasikinės muzikos puoselėjimas liko privačiose rankose. Yra keletas kultūros centrų, pvz., Niujorke, Čikagoje, dar yra 4 puikūs orkestrai, bet tai yra niekas, jei lyginsime su gyventojų kiekiu. O palikus tų kultūros centrų ribas, atsiduriame absoliučiai tuščiame lauke.

Azijoje visai kitokia situacija, ypatingai tokiose šalyse kaip Japonija, Pietų Korėja ir net Kinija. Čia klasikinė ir fortepijoninė muzika yra be galo populiari ir skatina stulbinantį susidomėjimą. Rengdamas ten koncertą jautiesi, tarsi pop žvaigždė. Jie be galo entuziastingai priima klasikinę muzika, domisi atlikėjų biografijomis, jie tiesiog jaučia alkį ir aistrą klasikinei muzikai. Ir net studentai iš šių šalių yra ypatingai entuziastingi, jų labai daug ir tikrai puikių atvyksta studijuoti į Europą.

Ar klasikinė muzika turi savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje? Kokia jos laukia ateitis?

Aš žinoma, esu labai subjektyvus. Kultūra ir menas, tuo pačiu ir klasikinė muzika, yra privaloma sudėtinė visuomenės dalis. Be šių dalykų visuomenė negali egzistuoti. Jei neliktų kultūros ir meno, neliktų ir mūsų esybės ir sąsajų su istorija. Kita svarbi muzikos vaidmens dalis – smegenų stimuliavimas, kuris ateina iš muzikos ir muzikos mokymosi. Kaip muzikas per tiek metų praktikos suvokiau, kad muzika yra komunikacija, kuri neturi jokių ribų, ir ji kitokia nei verbalinė komunikacija. Niekas nedaro tokios įtakos smegenims nei muzika. Jei mes prarasime muziką, įskaitant ir klasikinę, ilgiausiai besivysčiusią, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ir geriausiai atspindinčią tai, kuo mes esame, pajusime labai blogas pasekmes ateityje. Mes, turbūt, netgi negalime įsivaizduoti, kokios jos būtų. Neatmetu, kad galime vėl virsti laukiniais...

Ar kada svarstėte „mesti“ muziką? Jei taip, kas tada sustabdė?

Būdavo įvairiausių pasvarstymų, tai natūralu. Svarstymai kildavo tada, kai baigiau mokyklą, konservatoriją. Paauglystėje labai normalu, jei vaikai svarsto, ką nori daryti gyvenime. Su amžiumi geriau išmoksti pasverti skirtingus dalykus, pamatyti, kur bus rizika, kur bus nauda ir jei supranti, kad turėsi daugiau naudos, tai tu tiesiog eini savo pasirinktu keliu. Aš irgi turėjau didžiulių lūkesčių ir troškimų būti aukščiausio lygio muziku, bet nebuvo jokio užtikrintumo. Aš tiesiog jaučiau, kad turiu pabandyti. Pasitraukti ir nesuteikti sau šanso, man buvo nepriimtina. Kita vertus, mano žmona nusprendė atsisakyti grojimo smuiku ir tapo advokate. Ir šioje srityje ji pasiekė kur kas daugiau, nei būtų pasiekusi kaip smuikininkė.

Jūsų diskografijoje randame Džoakiną Rosinį … Tai gana neįprasta fortepijoninė muzika, nes mes  šį kompozitorių asocijuojame išskirtinai tik su opera.

Be abejonės G. Rosinis ir yra neįprastas fortepijoninės muzikos kūrėjas. Jis jau buvo žinomas kaip sėkmingas operų kūrėjas, tik staiga jis liovėsi tai daręs. Daug keliavo po Europą ir po 15 metų pertraukos grįžo į Paryžių. Čia pradėjo rengti saloninius vakarus ir, paties kompozitoriaus nuostabai, šiems susiėjimams pradėjo kurti fortepijoninę muziką. Ta darė be didelių lūkesčių, kad ši muzika bus užrašyta ir pasklis. Aš įrašiau aštuonias originalios G. Rosinio fortepijoninės muzikos kompaktines plokšteles. Tai tikrai buvo puikus projektas.

Šiuo metu su žymiu olandų violončelistu Pieter Wispelwey rengiame labai didelį projektą – darome visų J. Bramso ir  F. Šuberto sonatų smuikui transkripcijas violončelei. Jie yra mano mėgstamiausi kompozitoriai. Palangoje grosiu R. Šumano ir M. Ravelio muziką. Jie – taip pat vieni mano mėgstamiausių kompozitorių. Šiais metais pirmą kartą grojau vieną iš S. Rachmaninovo koncertų – jis irgi yra mano mėgstamiausias kompozitorius. Galvoju, kad turiu kokius 30 mėgstamiausių kompozitorių. 

Ką išgirs klausytojai koncerte Palangoje?

Dalis programos bus dedikuota vokiečių romantizmo atstovui R. Šumanui, atliksiu „Kreislerianą“ ir tokatą. Kita dalis skirta prancūzų impresionistams – K. Debiusi ir M. Raveliui.

Šaltinis: "15 min."