Straipsniai

Tokiems atlikėjams, įpratusiems už savo pasirodymus gauti nemažus honorarus, atvykti padeda rėmėjai, suprantantys muzikinės kultūros reikšmę. Festivalio atidarymo koncerte lapkričio 7 d. Valdovų rūmuose koncertavo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, kuriam įkvėptai dirigavo jo vadovas Martynas Staškus. Ši muzikos šventė prasidėjo vienu gražiausių kūrinių orkestrui – Čiurlionio simfonine poema „Miške“. Tą vakarą su orkestru griežė ir talentingos šios mokyklos mokinės Paulina Jankovskytė (smuikas) ir Rugilė Juknevičiūtė (violončelė). Paulina profesionaliai atliko Felixo Mendelssohno Koncerto smuikui ir orkestrui e-moll I dalį, o Rugilė klausytojus sužavėjo jautriu romantiškos Arvydo Malcio pjesės „Izabelės sapnas“ atlikimu. Šio trapaus kūrinio autorius asmeniškai sveikino talentingą menininkę. Įdomiai nuskambėjo jauno kompozitoriaus Kristupo Bubnelio naujoviškomis triukšmingomis priemonėmis „sukonstruotas“ Kamerinis koncertas fortepijonui su orkestru, kurį meistriškai paskambino Diuseldorfo aukštosios muzikos mokyklos magistrantas Paulius Anderssonas, sugebėjęs ne tik ryškiu garsu įveikti maksimalų didelio orkestro skambesį, bet ir virtuoziškai berti sudėtingus pasažus. Jaunasis kompozitorius savo opusą dedikavo Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Čiurlioniui. Juo toliau, tuo įspūdingiau skambėjo M. Staškaus vadovaujamo orkestro atliekamų kūrinių traktuotės: Edvardo Griego „Simfoninių šokių“ I dalis, Čiurlionio „Bėkit, bareliai“ – pastarojo atlikimas buvo skirtas Sauliaus Sondeckio 90-mečiui paminėti. Jautriai nuskambėjo paskutinis programos kūrinys – Amilcare Ponchielli operos „I Lituani“ („Lietuviai“) uvertiūra.

Lapkričio 10 d. Valdovų rūmuose koncertavo pasaulinio garso trimitininkas iš Izraelio Sergejus Nakariakovas ir pianistė iš Belgijos Maria Meerovitch. Duetu atliekamus kūrinius keitė solo fortepijonu skambinami populiarieji Fryderyko Chopino preliudai iš op. 28, atlikėjai artimi Sergejaus Rachmaninovo preliudai G-dur ir gis-moll iš op. 32 bei „Muzikiniai momentai“ h-moll ir e-moll. Trimito virtuozas gražiu tembru ir išraiškingai atliko populiariausius Piotro Čaikovskio vokalinius kūrinius: Lenskio ariozo ir ariją iš operos „Eugenijus Oneginas“ bei tris romansus. Pianistė įgudusiai talkino trimito meistrui. Naujas savo talento savybes S. Nakariakovas atskleidė sukauptai interpretavęs Vladimiro Turčinskio Kaprisą trimitui ir fortepijonui, masyvoku garsu – Wolfgango Amadeus Mozarto Sonatos smuikui ir fortepijonui e-moll (KV 304) aranžuotę, kurioje netgi nesijautė šio kompozitoriaus kūrybos stilistikos. Maloniai nuteikė trijų Gijos Kančeli Preliudų skambesys, o šauniai, ypač virtuoziškai atliktos Jeano-Baptisto Arbano Variacijos Bellini operos „Norma“ tema sukėlė didžiulę ovacijų audrą ir bisą.

Lapkričio 13 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje susidomėję išklausėme rafinuotą pianisto profesoriaus Jurgio Karnavičiaus interpretuojamą programą „Čiurlionis kitaip“ pagal Rimanto Janeliausko sudarytus „Neatpažintus Čiurlionio muzikos ciklus“.

Tačiau daugiausia dėmesio norėtųsi skirti lapkričio 16 d. Valdovų rūmuose vykusiam koncertui, kuriame skambino prancūzas Pascalis Devoyonas, dabar gyvenantis Japonijoje ir kartais koncertuojantis su savo japone žmona, taip pat pianiste. Rečitalis pakerėjo neįtikėtina pianisto menine įtaiga, aukščiausio lygio profesionalumu, kūrybine vaizduote. Tokių Claude’o Debussy ir Maurice’o Ravelio kūrinių traktuočių dar neteko girdėti.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo šešios Debussy Preliudų ciklo pjesės. Atrodė, jog pianistas be pastangų, mėgaudamasis, lengvais ar lyg vualiu apgaubtais garsais spalvina įvairius vaizdinius, pasitelkia turtingą vaizduotę. Išoriškai – jokių nereikalingų judesių ar vaidybos. Visai kitaip stilistikos požiūriu atliktas Ravelio 6 dalių ciklas „Kupereno kapas“ – grakščiai skambėjo senoviniu stiliumi traktuojamos pjesės. Kilus aplodismentų audrai, P. Devoyono veidą nušviesdavo nuoširdi, plati šypsena.

Antroje koncerto dalyje išgirdome nuostabiai spalvingai ir trapiai atliekamus dar šešis Debussy Preliudus. Subtiliai, tarsi rūke skendinčius ramius skambesius, lengvus, miklius, tylius pasažus keitė deimantų skaidrumo garsai. Užburiantis grožio pojūtis, į kurį staiga įsiverždavo ryškūs menininko temperamento gūsiai. Ugnelių žybčiojimas, liepsnų vaizdiniai pjesėje „Fejerverkai“ gniaužė kvapą. Koks įtaigus perteikimas, emocinis jautrumas!

Ypač vaizdingai ir meistriškai P. Devoyonas traktavo Ravelio ciklą „Nakties Gasparas“. Vyresnieji muzikos profesionalai puikiai prisimena, kokį furorą sukėlė šis ciklas, dar jaunučio Pascalio įtaigiai paskambintas tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse (1978), kai pianistas buvo įvertintas sidabro medaliu. Su nekantrumu laukiau brandaus meistro interpretacijos, kurios meninė vertė pranoko visus lūkesčius. Sunku net suvokti, kaip pianistas sugeba perteikti benardančios bangose „Undinės“ vaizdinį; „Kartuvės“ hipnotizavo niūria didybe, vidiniu sielvartu; klausą magiškai veikė virtuoziškas, audringas ar mistiškai tylus „Scarbo“ skambesys...

Sužavėtiems klausytojams fortepijono genijus bisui pateikė dar dvi Debussy pjeses – „Burės“, kurioje beveik buvo galima pajusti jūros bangelių supamą burlaivį, ir „Mergaitė lino spalvos plaukais“. Viskas skambėjo paprastai, bet labai gražiai.

Po koncerto buvo malonu prieiti ir iš arti pabendrauti su šiuo šypsena spinduliuojančiu menininku. Turėjau progą prisiminti puikų jo Debussy ir Ravelio kūrinių rečitalį Suomijoje, vykusį prieš 25 metus, kai jis dirbo pedagogu Suolahčio tarptautinėje vasaros stovykloje (ten darbavosi bei koncertavo ir įžymus prancūzų pianistas Bernard’as Ringeissenas, ten teko dirbti ir šių eilučių autorei, o režisierius ir operatorius Arvidas Baronas organizatorių buvo pakviestas nufilmuoti šį tarptautinį renginį). Tuomet įdomu buvo stebėti P. Devoyono pedagoginį darbą – geranorišką, bet priekabų dėmesys garso kokybei, kantrybę, studentams savo pavyzdžiu rodant, kokiu būdu galima pasiekti tikslingą skambesį, vaizdingumą.

Lapkričio 18 d. į „Vaidilos“ teatro salę Čiurlionio muzikos festivalis sukvietė daugybę vokalo muzikos mėgėjų bei baritono Mindaugo Rojaus, soprano Vilijos Kuprevičienės ir pianistės Aleksandros Žvirblytės gerbėjų. Girdėjome populiarias Franzo Leháro, Gioacchino Rossini, Ruggero Leoncavallo, Giuseppe’s Verdi operų ir operečių arijas. Gražių, stiprių balsų, skirtingo emocinio ir vaidybinio nusiteikimo dainininkai ryškiai atliko savo numerius ir puikiai derėjo duetuose. Ypač meistriškai jiems talkino patyrusi pianistė. Sudėtingas orkestro partijas A. Žvirblytė skambino rafinuotai, nuotaikingai, subtiliai, negožė vokalistų balsų. Nustebino koncerto pabaigoje galingai V. Kuprevičienės padainuota Turandot arija iš Giacomo Puccini operos – įveikti šiai sudėtingai muzikai reikia ištvermės.

Lapkričio 21 d. „Vaidiloje“ stebėjome teatralizuotą koncertą „Mistinis Čiurlionis“. Tai projekto „Kosminis Čiurlionis“ tęsinys. Žinomi Lietuvos atlikėjai – saksofonininkas Petras Vyšniauskas, gitaristas Juozas Milašius, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir dailininkas Arnas Špakauskas – sukūrė įspūdingą performansą, improvizuodami pagal Čiurlionio ir kitų autorių (Bacho, Beethoveno, Chopino, Brahmso, Skriabino, Prokofjevo, Šostakovičiaus) muziką. Prie garsų derėjo ir įdomiai pateikti vaizdai, šviesų žaismė, vaidyba. Šio renginio režisierė Agnė Sunklodaitė, vaizdo projekcijų autorius Kornelijus Jaroševičius įdomiai sujungė visas detales į darnią visumą.

Lapkričio 24 d. Valdovų rūmuose įvyko Čiurlionio muzikos festivalio uždarymo koncertas. Jame skambino pianistas Kevinas Kenneris iš JAV, sėkmingai dalyvavęs prestižiniuose tarptautiniuose F. Chopino, P. Čaikovskio konkursuose. Kaip sakė koncertą vedusi A. Žvirblytė, K. Kenneris žavisi lenkų muzika, tad vakaro programoje jis atliko Chopino ir Ignacijaus Jano Paderewskio kūrinius.

Chopiną atlikėjai dažniausiai skambina romantiškai šiltu garsu, naudoja pedalą, kiekvienas savaip pasitelkia rubato. K. Kennerio interpretacijoje tyliuose epizoduose vyravo tyras, šaltas, skaidrus garsas, o dramatiškuose – taip pat ne šiltas, o kietokas, sausokas, galingas skambesys. Patraukė pianisto susikaupimas, muzikinės medžiagos analizė, racionaliai perteikiami gilūs išgyvenimai, net sielvartas. Kartkartėmis prasiveržė vyriškai aštrios, įtemptos kulminacijos, temperamentas.

Visai kitaip K. Kenneris traktavo Paderewskio muziką – virtuoziškai, temperamentingai, bet ne manieringai, kas kartais būdinga autoriaus kompozicijoms. Publikai nepaprastai patiko virtuozinių galių demonstravimas, todėl bisui pianistas paskambino Paderewskio „Fantastinį krakoviaką“ – jame pasigirdo daugiau spalvų, net grakštumo. Kitas bisas klausytojams visiškai užgniaužė kvapą – su neįtikėtinu miklumu praskrido Chopino „Didysis valsas“.

 

Ištrauka iš Aldonos Eleonoros Radvilaitės straipsnio "Koncertinis maratonas"

Šaltinis – "7 meno dienos" 

Pilnas straipsnis skelbiamas – www.7md.lt